Kau­no r. Rau­dond­va­rio sen. dva­ro so­dy­bos frag­men­tai de­ši­nia­ja­me Ne­vė­žio upės kran­te, apie 10 km nuo Rau­dond­va­rio. Re­gist­ri­nė pa­vel­do ver­ty­bė.

Nuo 1864 m. Kačiūniškės buvę Kauno seserų benediktinių žinioje. 1929 m. ka­nau­nin­ko J. Meš­kaus­ko ini­cia­ty­va šio­je vie­to­je įsi­kū­rė vie­nuo­lės be­ne­dik­ti­nės. Jos čia pa­si­sta­tė rū­mus, kai ku­riuos ūki­nius pa­sta­tus, už­vei­sė so­dą. Tada prie dvaro buvo 89 hektarai žemės. Kačiūniškių dvaro sodybą sudarė 2 kiemai, sodas, kapinės ir 10 trobelių. Seserų gyvenamasis namas – rūmai, trijų aukštų pastatas, statytas 1929 m. Pirmame aukšte buvo virtuvė ir sandėliai, antrame – Švč. Ma­ri­jos koplyčia, trečiame – kambariai ir vonios. Šeimynos mūrinis namas, dviejų aukštų su požemiais, pastatytas 1931 m. Taip pat medinė klėtis, klojimas, kiaulidė, medinė daržinė. Šiuo metu yra išlikę rūmai, tarnų namas, svirnas. Ne­di­de­lių, bet dai­lių ek­lek­ti­nių for­mų dva­re­lio rū­mų pro­jek­to au­to­rius – ar­chi­tek­tas Vrub­liaus­kas. Pa­sta­tas dvi­aukš­tis, mū­ri­nis, su kuo­rais pa­puoš­tu bokš­tu. So­viet­me­čiu, už­da­rius vie­nuo­ly­ną, rū­mai ta­po gy­ve­na­muo­ju na­mu ir yra iki šiol.

Kau­no r. Bab­tų sen. dva­ro so­dy­ba apie 2 km į piet­va­ka­rius nuo Bab­tų, ša­lia se­no­jo Panevėžiuko–Raudondvario ke­lio, de­ši­nia­ja­me Ne­vė­žio kran­te. Tai vals­ty­bės sau­go­ma pa­vel­do ver­ty­bė. Iš dva­ro lai­kų li­ko: eklek­ti­nės ar­chi­tek­tū­ros rū­mai; tin­kuo­to mū­ro ro­man­tiz­mo sti­liaus dvi­aukš­tis svir­nas (XIX a. vid.); dva­ro lo­by­nas – griež­tų li­ni­jų, ne­di­du­kas, tin­kuo­tas pa­sta­tas, su­mū­ry­tas iš ak­me­nų ir ply­tų, tu­ri kla­si­ciz­mo bruo­žų. Ži­no­ma, kad jis sto­vė­jęs jau XVIII a. 1922 m. lo­by­ne įreng­ta pie­ni­nė, vė­liau tar­na­vo kaip gy­ve­na­ma­sis na­mas. Te­bes­to­vi dva­ro kop­lyt­stul­pis, tvar­tas (XIX a. ant­ro­ji pu­sė), kluo­nas, ku­rį XIX a. ant­ra­me ket­vir­ty­je sta­tė Be­ne­dik­tas Tiš­ke­vi­čius. Tai tra­di­ci­nių liau­diš­kų bruo­žų sta­ti­nys, po­ka­riu ne­te­kęs au­ten­tiš­ku­mo, kai da­lis sie­nos bu­vo pa­keis­ta si­li­ka­ti­nių ply­tų mū­ru, įreng­tos be­to­ni­nės grin­dys. So­dy­bo­je yra iš­liku­sių ta­kų su se­no­vi­niu lau­ko ak­me­nų grin­di­niu – da­bar tai pa­vel­do ob­jek­tas.

Dva­rą prie Bab­ty­no XVI a. įkū­rė Šiukš­tos. Pir­ma­sis dva­ro val­dy­to­jas – Kau­no tei­sė­jas, vė­liau Kau­no vai­tas Jo­nas Sta­nis­lo­vas Šiukš­ta. Mū­ri­niai rū­mai ir lo­by­nas mi­ni­mi 1797 m. pir­ki­mo ir par­da­vi­mo ak­te (šių pa­sta­tų rū­siai, ma­no­ma, iš­li­kę iš XVI a.) XVI–XVII a. dva­ro sa­vi­nin­kai daž­nai kei­tė­si. XVII a. pr. dva­ras pri­klau­sė An­driui Vi­li­ma­vi­čiui ir Jo­kū­bui Sau­gi­na­vi­čiui. Nuo 1697 m. Bab­ty­ną 100 me­tų val­dė Pro­zo­rų šei­ma. Tai bu­vo dva­ro kles­tė­ji­mo lai­ko­tar­pis. 1797 m. Bab­ty­no dva­rą su Sit­kū­nų kai­mu Pro­zo­rai par­da­vė ma­jo­rui Bur­har­dui fon Kor­tui (tuo me­tu jau sto­vė­jo mū­ri­niai dva­ro rū­mai). Ne­tru­kus dva­rą įsi­gi­jo ku­ni­gaikš­čiai Gied­rai­čiai ir val­dė jį iki 1830 m. Vė­liau šias val­das nu­si­pir­ko gra­fas Be­ne­dik­tas Tiš­ke­vi­čius. Tuo me­tu su­da­ry­ta­me in­ven­to­riu­je mi­ni­ma 16 dva­ro pa­sta­tų. Tiš­ke­vi­čiai val­dė Bab­ty­ną iki Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro.

Po 1922 m. že­mės re­for­mos dva­ro val­dos iš­da­ly­tos be­že­miams bei ma­ža­že­miams ūki­nin­kams, o jo cen­tras su 20 ha že­mės ati­te­ko Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­va­no­riui, ge­ne­ro­lui lei­te­nan­tui Vla­dui Na­ge­vi­čiui, ku­ris čia gy­ve­no 1922–1944 m. Po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro dva­ro rū­muo­se vei­kė ko­lū­kio kon­to­ra, kul­tū­ros na­mai, apy­lin­kės cen­tras, vė­liau rū­mai pa­vers­ti gy­ve­na­muo­ju na­mu. 1999 m. dva­rą įsi­gi­jo Min­dau­gas Šven­to­rai­tis, kuris dvarą atstatė. Rūmai po rekonstrukcijos pritaikyti gyvenimui, lobynas įrengtas kaip gyvenamas namas, kluonas įrengtas kaip vasaros koncertų salė, kur telpa 1000 žmonių, taip pat jame yra senovinės žemės ūkio technikos ekspozicija, svirne laikoma gausi motociklų kolekcija nuo 1920 iki 2000 metų.

Kau­no r. Bab­tų sen. dva­ro so­dy­bos frag­men­tai prie greit­ke­lio Kau­nas–Klai­pė­da, prie už­tvenk­to Striū­nos upe­lio, prie­šais greit­ke­lio at­ša­ką Pa­ne­vė­žiu­ko link. Re­gist­ri­nė pa­vel­do ver­ty­bė – vie­naukš­čiai mū­ri­niai rū­mai, se­nas ąžuo­las ša­lia jų, me­di­nė klė­tis, rau­do­nų ply­tų ar­kli­dės.

Dva­ras kū­rė­si XIX a. ant­ro­jo­je pu­sė­je – XX a. pra­džio­je. Krivėnų dvaro savininkas Mečislovas Rašinskas pirko dvarą iš Jackimavičiaus. 1941 m. Rašinskas su šeima buvo ištremtas į Sibirą, čia ir mirė.

Iš buvusių dvaro pastatų yra išlikęs tik vienas – gyvenamasis namas. Pastatas balto mūro, keturkampio formos su priestatu fasade. Stogas šiferio, langai paprasti, keturkampiai, viduje buvęs parketas, kai kur pakeistas grindimis. Sovietmečiu gyveno kelios kolūkiečių šeimos.

Dvarą atsiėmė paveldėtojai. Dvare 1997 m. pradėjo ūkininkauti viena iš paveldėtojų – G. Gelminauskienė (150 ha).

Kau­no r. Rau­dond­va­rio sen. Dva­ro so­dy­ba iš­si­dės­čiu­si ša­lia ke­lio Kaunas–Jurbarkas, prie Ne­vė­žio upės. Dvar­vie­tė – pa­min­kli­nė pa­vel­do ver­ty­bė. Iš dva­ro lai­kų li­ko rū­mai, vadinami pilimi (XVII a. pr.), šiau­rės ofi­ci­na (1839 m.), pie­tų ofi­ci­na, oran­že­ri­ja (1837 m.), žir­gy­nas (1870 m.), ūk­ve­džio na­mas (1836 m.), le­dai­nė (XIX a. vid.), šiau­ri­nis svir­nas (XIX a. vid.), pie­ti­nis svir­nas (XIX a. vid.), tvo­ra su var­tais (XIX a. vid.), par­kas (įkur­tas XIX a. pr., re­konst­ruo­tas XIX a. vid.).

Dva­ro at­si­ra­di­mas šio­je vie­to­vė­je sie­ja­mas su kry­žiuo­čių eks­pan­si­ja į Že­mai­ti­ją. Jie čia dar 1392 m. pa­si­sta­tė pi­lį, ne­te­ku­sią sa­vo reikš­mės po Žal­gi­rio mū­šio (1410 m.), kai Že­mai­ti­ja bu­vo grą­žin­ta Lie­tu­vai ir sie­na su Or­di­nu nu­kel­ta į va­ka­rus. Nuo ta­da Rau­dond­va­ris – ne­ma­žas di­džio­jo ku­ni­gaikš­čio dva­ras. 1549 m. ka­ra­lius Žy­gi­man­tas Au­gus­tas jį pa­do­va­no­jo sa­vo žmo­nai Bar­bo­rai Rad­vi­lai­tei. Taip vie­to­vė ati­te­ko Rad­vi­loms. Vė­liau dva­ras ta­po Kau­no pa­ka­ma­rio V. Dzia­val­taus­ko nuo­sa­vy­be. Vir­šu­ti­nė­je Ne­vė­žio te­ra­so­je 1615 m. jis pa­si­sta­tė nau­jus rau­do­nų ply­tų rū­mus. Nors rū­mai va­din­ti pi­li­mi ir tu­rė­jo jos bruo­žų (bokš­tai, šau­dy­mo an­gos), ta­čiau gy­ny­bi­nės pa­skir­ties jie ne­be­at­li­ko. Rau­dond­va­ris bu­vo di­di­kų rep­re­zen­ta­ci­niai rū­mai, pa­gal tra­di­ci­ją va­di­na­mi pi­li­mi. Tuo me­tu Lie­tu­vos ar­chi­tek­tū­ro­je pli­to re­ne­san­sas, vei­kia­mas iki tol vy­ra­vu­sios go­ti­kos. Šių sti­lių bruo­žai at­si­spin­dė­jo ir tuo­me­ti­nių Rau­don­da­va­rio rū­mų-pi­lies ar­chi­tek­tū­ro­je. Per il­gus am­žius rū­mų sa­vi­nin­kai ne kar­tą kei­tė­si, kiek­vie­nas jų no­rė­jo re­zi­den­ci­ją įsi­reng­ti sa­vaip, to­dėl rū­mai ne kar­tą re­konst­ruo­ti, per­sta­y­ti.

1652 m. Rau­don­dva­rį įsi­gi­jo J. Rad­vi­la, 1662 m. iš jo dva­rą nu­pir­ko Vor­lov­skiai, o XVIII a. ant­ro­­je pu­sė­je jis per­ėjo Za­bie­lų nuo­sa­vy­bėn. Nuo XIX a. pr. iki pat Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro dva­ras pri­klau­sė gra­fų Tiš­ke­vi­čių gi­mi­nei. Rū­mai ge­ro­kai ap­de­gė per 1831 m. su­ki­li­mą. 1832–1840 m. gra­fas Be­ne­dik­tas Tiš­ke­vi­čius juos at­sta­tė, re­konst­ra­vo. 1840–1847 m. pas B. Tiš­ke­vi­čių dir­bo Prū­si­jos ar­chi­tek­tas Jo­kū­bas Vo­le­ris (Ja­kob Wol­ler). Pa­gal brai­žą jam pri­ski­ria­mi du vie­no­di dva­ro svir­nai – sta­čia­kam­piai, su aukš­tais co­ko­liais ir ant­re­so­lė­mis. To­kio sti­liaus pa­sta­tai tuo­met bu­vo la­bai po­pu­lia­rūs Ryt­prū­sių, Ma­žo­sios Lie­tu­vos bei Už­ne­mu­nės re­gio­nuo­se. Svir­nų prie­an­giai – su dvi­šlai­čiais sto­ge­liais, juos rė­mė au­ga­li­nio pie­ši­nio lie­to ke­taus kon­so­lės. J. Vo­le­ris vei­kiau­siai per­sta­tė ir dva­ro oran­že­ri­ją, iš­kel­da­mas cen­tri­nę ro­ton­dą, su­da­ly­tą aukš­tais pus­apsk­ri­čių ar­kų lan­gais.

Rū­mai smar­kiai pa­si­kei­tė po 1855 m. re­konst­ruk­ci­jos: jie ta­po puoš­nes­ni, įgi­jo ne­ogo­ti­kos bruo­žų. Dar­bams va­do­va­vo ži­no­mas to me­to ita­lų ar­chi­tek­tas L. C. Ani­ki­nis (1787–1861). Pa­sta­tui di­din­gu­mo tei­kė bokš­tas, vir­šu­je puoš­tas kuo­rais. Rū­muo­se bu­vo su­kaup­ta di­de­lė Tiš­ke­vi­čių bib­lio­te­ka, vi­dų puo­šė bran­gūs me­no kū­ri­niai, žy­mių dai­li­nin­kų pa­veiks­lai. Ypač įspū­din­gas bu­vo rū­mų sa­lės ir val­go­mo­jo in­ter­je­ras. To­kia pi­lis iš­li­ko iki 1944-ųjų, kuo­met na­ciai trauk­da­mie­si ją su­de­gi­no.

Tar­pu­ka­rio me­tais dva­ras nu­sa­vin­tas ir iš­par­ce­liuo­tas, rū­muo­se įkur­ta prie­glau­da, mo­kyk­la. Po 1944-ųjų gais­ro iš pi­lies te­li­ko ap­tru­pė­ju­sios sie­nos ir bokš­tas. To­kia ji sto­vė­jo du de­šimt­me­čius. 1967–1975 m. pi­lis at­sta­ty­ta pa­gal ar­chit. S. Čerš­ku­tės ir V. Jurkš­to pro­jek­tą, pa­ryš­ki­nant sta­ti­nio re­ne­san­si­nius bruo­žus. Rū­mai sta­čia­kam­pio for­mos, rau­do­nų ply­tų, kaip ir anks­čiau, juos puo­šia ap­va­lus bokš­tas, tik jo vir­šu­je – ne kuo­rai, o smai­lė­jan­tis sto­ge­lis. Rūmuose buvo įsi­kū­ręs kom­po­zi­to­riaus Juo­zo Nau­ja­lio me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus (Rau­dond­va­ris – kom­po­zi­to­riaus gim­ti­nė).

Sa­vo ar­chi­tek­tū­ra įdo­mūs ir ki­ti dva­ro pa­sta­tai. Dvie­jų ofi­ci­nų (ar­chit. J. Mar­ge­vi­čius) for­mos griež­tai si­met­riš­kos, jas puo­šia smai­liar­kiai lan­gai.

Pa­gal J. Vo­le­rio pro­jek­tą sta­ty­ta U rai­dės for­mos ne­ogo­ti­ki­nė ar­kli­dė (yra trys jos kor­pu­sai – ar­kli­dė, ma­nie­žas ir ra­ti­nė). Rau­do­nų ply­tų pa­sta­tų fa­sa­dai gau­siai de­ko­ruo­ti.

Ža­liuo­ja dva­ro par­kas, kar­tu su šlai­tuo­se esan­čiu miš­ko par­ku už­iman­tis 13,1 ha plo­tą. Jis įkur­tas 1832 m. B. Tiš­ke­vi­čiaus ini­cia­ty­va. Po­ka­rio me­tais, va­do­vau­jant ar­chi­tek­tei T. Še­šel­gie­nei, pa­so­din­ta nau­jų žel­di­nių, nu­ties­ta pa­si­vaikš­čio­ji­mo ta­kų. 1975 m. ar­chit. A. Kny­va pa­ren­gė par­ko re­konst­ruk­ci­jos pro­jek­tą, ku­riuo va­do­vau­ja­ma­si ir šian­dien. Par­ką puo­šia se­ni me­džiai, ypač įspū­din­gi ąžuo­lai. 1958 m. jis pa­skelb­tas sau­go­mu vals­ty­bės, 1986 m. – res­pub­li­ki­nės reikš­mės gam­tos pa­min­klu.

Šiuo metu vykdoma viso dvaro sodybos komplekso rekonstrukcija finansuojama iš Europos Sąjungos Sanglaudos fondo, Lietuvos Respublikos valstybės ir Kauno rajono savivaldybės biudžeto lėšų. Po rekonstrukcijos Raudondvario dvaro pilies patalpas ketinama pritaikyti ekspozicinei, reprezentacinei ir konferencijų veiklai bei jose teikti maitinimo, apgyvendinimo ir kitas lankytojų aptarnavimą užtikrinančias paslaugas. Buvusioje Ledainėje įsikurs Kauno rajono Turizmo informacinis centras. Buvęs žirgynas taps Menų inkubatoriumi. Užbaigti viso dvaro komplekso atnaujinimą planuojama iki 2013 metų.

Kau­no r. No­rei­kiš­kių sen. dva­ro so­dy­bos frag­men­tai ne­to­li di­de­lio ke­lių maz­go, kur su­ei­na tarp­tau­ti­nė ma­gist­ra­lė „Via Bal­ti­ca" ir ke­lias Ša­kių link. Da­bar No­reikiš­kės – Aleksandro Stulginskio uni­ver­si­te­to mies­te­lis. Iš No­rei­kiš­kių dva­ro li­kę tik gan kuk­liai šian­dien at­ro­dan­tys rū­mai, rau­do­nų ply­tų dvi­aukš­tis san­dė­lis.

Tar­pu­ka­riu No­rei­kiš­kės – žy­maus to me­to vei­kė­jo Pet­ro Kar­ve­lio (1897–1976) val­do­mas dva­ras. Eko­no­mis­tas, tei­si­nin­kas, vie­nas Ūki­nin­kų są­jun­gos, Že­mės ūkio ban­ko va­do­vų, dir­bo fi­nan­sų mi­nist­ru. 1939 m. P. Karvelis valdė jau 139 ha. žemės. Iki 1940 m. dvaras buvo vienas moderniausių, pavyzdingiausių ir kartu pelningiausių ūkių ne tik Kauno apskrityje, bet ir Lietuvoje. P. Karvelio dvaras garsėjo ir kaip kultūros židinys. Tarpukariu rinkdavosi laikinosios sostinės kultūros, meno, politikos elitas. No­rei­kiš­kė­se gi­mė jo duk­tė Ug­nė Kar­ve­lis (1935–2002), ku­ri, bai­gian­tis ka­rui, kar­tu su tė­vais pa­si­trau­kė į Va­ka­rus. Mo­kė­si Pa­ry­žiu­je. Il­gą lai­ką dir­bo UNESCO, kur ini­cia­vo Lie­tu­vai, at­ga­vu­siai ne­pri­klau­so­my­bę, nau­din­gų tarp­tau­ti­nių pro­jek­tų.

Pokario metais dvare buvo įsikūrusi LŽŪU mokomojo ūkio kontora, įrengti butai. 1999 m. Karvelių dukrai Ugnei buvo atkurta nuosavybė į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Už dalį turto paskirta kompensacija, o natūra grąžinta tik dalis turto. Šiuo metu pastatai – privati nuosavybė.

Kau­no r. Raudondvario sen. dva­ro so­dy­bos frag­men­tai apie 5 km į r. nuo Vil­ki­jos, prie Pa­dau­gu­vio–Ka­ral­gi­rio miš­kų. Re­gist­ri­nė pa­vel­do ver­ty­bė: rau­do­nų ply­tų rū­mai su dvi­aukš­čiu ri­za­li­tu cen­tre (įė­ji­mą į rū­mus puošia medžio drožiniai), rau­do­nų ply­tų ku­me­ty­nas, šu­li­nys, me­di­nis svir­nas.

Dvaras priklausė Tiškevičiams.

Iš dvaro pastatų likę: gyvenamas namas, tvartas ir svirnas. Gyvenamas namas – mūrinis, raudonų plytų, P dalyje – medinė veranda, atvira, papuošta pjaustytais ornamentais. Stogas dvišlaitis, dengtas skarda. Tvartas – 1910 m. statybos, raudonų plytų, stačiakampio formos, stogas dvišlaitis, stačiakampio formos, dengtas šiferiu. Svirnas – medinis, stačiakampio formos.

Dva­ras kū­rė­si XIX a. pa­bai­go­je – XX a. pra­džio­je.

Kau­no r. Bab­tų sen. dva­ro so­dy­bos frag­men­tai yra de­ši­nia­ja­me Ne­vė­žio upės kran­te, prie Striū­nos upe­lio žio­čių. Re­gist­ri­nė pa­vel­do ver­ty­bė: dva­ro rū­mai, ofi­ci­nos li­ku­čiai, ap­griu­vęs šu­li­nys ir par­ko frag­men­tai.

Rašyti­niuo­se šal­ti­niuo­se dva­ras mi­ni­mas nuo XVI a.

Lie­tu­vos in­ven­to­riuo­se ra­šo­ma, kad 1544 m. Pa­ne­vė­žiu­ko dva­rą Jur­gis Juod­ka par­da­vė Jo­nui Kun­ce­vi­čiui. 1563 m. bir­že­lio 24 d. Vil­ki­jos vals­čiaus in­ven­to­riaus są­ra­še dva­ro sa­vi­nin­ku jau mi­ni­mas tau­ri­nin­kas Ma­tas Pet­ke­vi­čius. 1596 m. jis dva­rą par­da­vė Kau­no pa­vie­to mar­šal­kai Pet­rui Viz­gir­da­vi­čiui. XVIII a. šios val­dos pri­klau­sė Si­ru­čiams. XVIII a. pab. jie čia pa­si­sta­tė nau­jus me­di­nius dva­ro rū­mus.

XIX a. – XX a. pr. Pa­ne­vė­žiu­ką val­dė Ko­re­vos, ku­rie prie me­di­nių Si­ru­čių rū­mų iš abie­jų ga­lų pri­sta­tė po mū­ri­nį dvi­aukš­tį spar­ną. Pa­sta­tai bu­vo di­des­ni už se­nuo­sius rū­mus, deng­ti man­sar­di­niais rau­do­nų čer­pių sto­gais. Ant vie­no, ge­riau iš­li­ku­sio, rū­mų spar­no ma­ty­ti da­ta – 1910. Pas­ku­ti­nis iš Ko­re­vų – Zig­man­tas (1898–1945) čia gy­ve­no iki pat Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pa­bai­gos. Po­ka­riu ko­lū­kis men­kai te­pri­žiū­rė­jo dva­ro rū­mus. Da­bar jie sto­vi su­ny­kę, ap­leis­ti. Dva­rą at­ga­vo pa­vel­dė­to­ja Jo­lan­ta Ko­re­vai­tė-Gai­le­vi­čie­nė.