Urbanistika
Vilkija yra urbanistikos paminklas, įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, UK 17123.
Kultūros ministerijos 1973 m. sprendimu Vilkija įrašyta į vietos reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą. Sprendime buvo nurodyta, kad Vilkijoje būtina saugoti viso miesto mastu jo panoramą ir ryšį su aplinkine gamta, o urbanistikos paminklo teritorijoje – pagrindinių ir šalutinių gatvių tinklą, aikštės planą ir užstatymo pobūdį (iki 2005-04-19 kodas registre UV51).
Vilkija – graži savo istorija, nepakartojamu kraštovaizdžiu ir architektūros visuma: yra įsikomponavusi į aplinkinę gamtą, autentiški jos erdvinės kompozicijos bruožai, tipiški kai kurie plano ir užstatymo bruožai, originali urbanistinė raida, būdinga miestelių ir mažų miestų panorama. Tai nuostabus amfiteatras ant vingiuojančio Nemuno kranto, 30 km nuo Kauno važiuojant Jurbarko kryptimi.
Miestas žinomas dar nuo XIV a., turtingas istorinių ir architektūros vietų, piliakalnių bei nuostabaus kraštovaizdžio apylinkių. Aukštuose šlaituose išsidėstę nameliai, į kalną vingiuojančios stačios gatvelės patraukia kiekvieno dėmesį, verčia bent stabtelėti ir pasijusti tarsi Mažojoje Šveicarijoje.
Miesto plano savitumą iš dalies lėmė originali jo raida. Vilkija yra bene vienintelis Lietuvos miestas, kurio raidai praeityje tokią didelę reikšmę turėjo vandens griaunamoji jėga. Keičiantis Nemuno vagai, miestas kilo į šlaitą, o jo dalis apatinėje upės terasoje buvo spaudžiama, todėl buvo statoma labai kompaktiškai ir labai dažnai degė. Miesto plane, keičiantis centro vietai, ne tik susidarė, bet ir išliko du spinduliu subėgančių gatvių židiniai.
Nors Vilkija senas miestas, bet jame nėra išlikę vertingų pavienių pastatų bei jų kompleksų. Vilkija vertinga kaip architektūros visuma. Miesto architektūroje nūdienos bruožai ryškėjo nuo XX a. pradžios, todėl šis laikotarpis miesto urbanistinėje raidoje pats reikšmingiausias.
Lietuvos Respublikos prezidentas 1998 m. lapkričio 16 d. dekretu Nr. 232 patvirtino Vilkijos miesto herbą. Vilkijos herbe vaizduojamas Šv. Juozapas, dešinėje rankoje laikantis lazdą su žaliais lapeliais ir baltais žiedais.
Urbanistikos paminklo teritorijoje saugomos šios gatvės:
- Vydūno alėja – kelias iš Kauno į Jurbarką. Tai – viena seniausių miesto gatvių.
- Kauno gatvė – senasis kelias į Babtus (susiformavo XVI–XVIII a.).
- Vytauto gatvės rytinis ruožas iki Pirties gatvės kelyje į Ariogalą (susiformavo XIV–XV a.).
- Pirties gatvės ruožas Vytauto gatvės trąsoje (susiformavo XX a. pr.).
- Bažnyčios gatvė (susiformavo XVI–XIX a.)
- Kauno Mažoji gatvė (susiformavo iki XIV a. vid.).
- Kalnų gatvė (susiformavo kuriantis Vilkijos gyvenvietei).
- Sodų gatvė (susiformavo XVI a.).
- Taikos gatvė (susiformavo XVI–XIX a.).
- Ramybės gatvė. Viena naujausių gatvių (susiformavo XIX a. pab. – XX a. pr.).
Čekiškė – urbanistikos paminklas, įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, UK 17075.
Kultūros ministerijos 1969 m. įsakymu Čekiškė įrašyta į vietos reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą. Įsakymu nurodyta, kad Čekiškėje būtina saugoti gatvių tinklą, aikštės planą ir tūrinę erdvinę kompoziciją, tačiau tikslios saugotinos teritorijos ribos bei jų apsaugos režimas nebuvo numatyti (iki 2005-04-19 kodas registre UV6).
Spindulinis miestelio planas susidarė XVIII a. viduryje. Sąlygos šiam planui kurtis atsirado dar XVI a. pirmoje pusėje, kai į pietus nuo trijų kelių sankryžos buvo įkurtas gatvinis Piktakiemio kaimas, o XVII a. pradžioje šio kaimo pakraštyje pastatyta bažnyčia. XVI a. į pietryčius nuo Pitkakiemio, už upelio, įkurtas Čekiškės dvaras (ankstesnis pavadinimas – Čekakampiai), o 1600 m. jau minima ir Čekiškės gyvenvietė. XVII a. įkurta parapija ir parapinė mokykla.
1636 m. kaimas ištuštėjo ir 1687 m. Vilkijos seniūnijos inventoriuje minimas tuščias šešių valakų kaimas – Pitkakiemis, arba Čekiškė. XVII–XVIII a. sandūroje pradėjo kurtis miestelis (minimas 1738 m.), kuris 1762 m. gavo turgaus ir prekymečių privilegiją.
Miestelio savitumą sudaro aikštė, pagrindinė ir šalutinės gatvės, aikštės tūrinė kompozicija su ją sudarančiais statiniais ir pagrindiniu akcentu – Švč. Trejybės bažnyčia, kurią 1626 m. pastatė dvarininkas Jurgis Mackevičius. 1799 m. bažnyčia stipriai nukentėjo nuo gaisro, bet 1821 m. buvo atstatyta. Šalia bažnyčios pastatyta įdomi varpinė. 1762 m. privilegija Lietuvos Didysis Kunigaikštis leido aikštėje organizuoti savaitinius turgus ir metinę mugę, vadinamąjį jomarką.
Ties Čekiške 1863 m. įvyko B. Koliškos vadovaujamo sukilėlių būrio susirėmimas su caro kariuomene.
Iki Antrojo pasaulinio karo apie 70 proc. Čekiškės miestelio gyventojų buvo žydai.
Lietuvos Respublikos prezidentas 1999 m. sausio mėn. 12 d. patvirtino Čekiškės herbą, kurį sukūrė dailininkas Arvydas Každailis. Herbas geriausiai nusako Čekiškės seniūnijos realijas. Lygios apylinkės išraižytos Lašišos, Bertupio, Žvėrupio, Vilkupio, Lazduonos ir kitų upelių gražiomis juostomis, įspūdingais Dubysos šlaitais.
Urbanistikos paminklo teritorijoje saugomos šios gatvės:
- Markelio g. ruožas
- Mokyklos g. ruožas
- Ateities g. ruožas
- Jaunimo g. ruožas
- Lašišos g. ruožas
- Dubysos g. ruožas
- Amatininkų g. ruožas
- Mažosios g. ruožas
