Margininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia yra Margininkų k., Taurakiemio sen., Kauno r., priklauso Vilkaviškio vyskupijos Aleksoto dekanatui. Kada statyta bažnyčia, tikslių duomenų nėra, vietos gyventojų nuomone, tai galėtų būti apie 1600 m. Pastatas medinis, lakoniškų liaudies architektūros formų, spėjama, kad statė vietos liaudies meistrai. Pakuonio parapijos Margininkų k. koplyčia rašytiniuose šaltiniuose minima 1872 m. 1923 m. koplyčia buvo paversta parapijine. Tuo metu statyta klebonija, tvartas, spėjama, kad galėjo būti perstatyta ir bažnyčia. Bažnyčios pagrindinis fasadas orientuotas į rytus. Pamatai akmenų, sienos rąstų, išorėje ir viduje apkaltos lentomis, stogas dvišlaitis, cinkuotos skardos, rytinėje pusėje laužytas, apsidės dalyje trišlaitis. Stogo galuose kyla du bokšteliai. Virš prestiberijos mažytis bokštelis su kupolu, virš centrinio fasado daug didesnis, vertikaliai apkaltas lentomis, višuje – kaltinis kryžius. Trapecijos formos frontoną juosia profiliuotas apvadas. Sienų viršuje yra aukšti stačiakampiai langai, grindys medinės. Pastato tūris nedidelis, stačiakampio formos, su dviem nukirstais kampais. Įėjimai į bažnyčią yra rytinėje ir šiaurinėje pusėse. Prie pietinės bažnyčios pusės prijungta zakristija, kuri yra dviejų dalių, su durimis iš šventoriaus. Vertingas paprastas bažnyčios fasado planas. Paprastos konstrukcijos ir lakoniškos formos rodo liaudiškos statybos tradicijas. Kompleksą sudaro bažnyčia, varpinė ir varpas. 

Čekiškės Švč. Trejybės bažnyčia (Čekiškės mstl., Čekiškės sen., Kauno r.) priklauso Kauno vyskupijos Kauno II dekanatui. Pastatyta 1626 m., atstatyta 1891 m. Renesanso stiliaus. Pastatyta iš tinkuoto mūro, pamatai akmens mūro, stogas dvišlaitis, dengtas čerpėmis. Bažnyčia stačiakampio plano su pusapskrite apside ir dviem zakristijomis. Pagrindinį fasadą sudaro ramaus banguoto silueto frontonas ir grakštus aštuonkampis bokštas. Vertikalų frontoną dalija du piliastrai, atsikartojantys kiekviename tarpsnyje. Dviejų skirtingo aukščio tarpsnių bokštas užbaigtas smailiu skardiniu stogeliu, puoštu languotu skardos profiliu. Vidaus erdvė sudalyta į tris navas, vidurinės navos tęsinyje – presbiterija. Sienose kontrastuoja balto tinko ir juodos skaldos plokštumos. Pirmame tarpsnyje būta laikrodžių, antrame – atvirų arkos formų angų. Langai – segmentinės arkos formos, stačiakampiai, puošyba saikinga. Sienos suskaidytos piliastrais, apjuostos profiliuotais karnizais, šoninėse nišose medinės skulptūros. Langai, vargonų choras, arkos ir balkono turėklai aprėminti lipdinių apvadais. Kolonos aptrauktos drobe. Bažnyčioje trys altoriai. Centrinis altorius – baroko formų, dviejų aukštų, užbaigtos skulptūromis. Be pagrindinių durų, yra dar dvejos šoninės – pietinės ir rytinės.
Per 1799 m. gaisrą nukentėjo sienos, pamatai, sudegė medinės konstrukcijos. 1953 m. sutvirtinti pamatai, sienos, bokštas. 1981 m. vietoj cementinių grindų išklotas parketas. 

Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia yra Zapyškio miestelyje ant Nemuno kranto, priklauso Vilkaviškio vyskupijai. Senoji bažnyčia yra gotikinės architektūros paminklas, vadinama Lietuvos bažnyčių motina. Bažnyčia 1666 m. ir 1698 m. konsekruota (iki tol gerokai remontuota). 1667 m. minima parapinė mokykla. Iki 1794 m. Zapyškis priklausė Žemaičių vyskupijai. XVII a. pradžioje šiaurinėje pastato dalyje pristatyta nedidelė zakristija. 1744 m. ir 1763 m. bažnyčia remontuota: paaukštinta, pristatyta zakristija, įrengtas altorius. 1812 m. po karo pastatą apnaikino čia stovėjusi prancūzų kariuomenė. Nuo 1901 m. bažnyčioje pamaldos nelaikomos. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai išardė vargonus, pasiėmė vamzdžius. 1920 m. dailininkas A. Presas surinko ir paskelbė medžiagą apie bažnyčią, atliko kai kuriuos remonto darbus. Bažnyčia 1923 m. restauruota, 1936 m. joje buvo bažnytinių daiktų sandėlis. 1946 m. Nemuno potvynis nugriovė bažnyčios rytinę dalį, sugriauta presbiterija, išversti apie bažnyčią augę seni gluosniai. 1953–1959 m. bažnyčia atstatyta pagal architekto A. Umbraso projektą 1969 m. ir 1979 m. suremontuota. Dabar pamaldos nevyksta. Traukdamasi Rusijos kariuomenė 1915 m. pastatą sugriovė. Ant tų pačių pamatų 1939–1942 m. pastatyta mažesnė bažnyčia. Ji neoromaninio stiliaus, stačiakampio plano, halinė, vienabokštė, be apsidės. Vidus padalytas į tris navas. Visa vidaus erdvė perdengta plokščia medine perdanga.

Interjeras buvo išpuoštas sienine tapyba. Gotikinės mūrijimo sistemos vietomis nesilaikyta, plytos sumūrytos netvarkingai. Fasaduose beveik nėra vientisų horizontalių ir vertikalių linijų, stačių kampų. Manoma, kad bažnyčią statė vietos mūrininkai, kuriems vadovavo gerai gotikinės kompozicijos principus išmanantis meistras. Pagrindinį vakarų fasadą horizontalios juostos dalija į tris tarpsnius: cokolį, vidurinę dalį ir frontoną. Prie kairiojo kampo prigludęs nedidelis laiptų priestatas. Fasado viduryje, stačiakampėje nišoje, yra smailiaarkis portalas, virš jo (taip pat stačiakampėje nišoje) truputį pastumtas nuo ašies – pusapskritis langas. Fasadą skaido aukštos nišos: cokolyje smailiaarkės, vidurinėje dalyje stačiakampės. Aukštas frontonas, sprendžiant iš pėdsakų, anksčiau, matyt, buvo laiptuotas. Jame taip pat daug stačiakampių ir smailiaarkių nišų, išdėstytų trimis į viršų smailėjančiomis eilėmis. Pietinis ir šiaurinis fasadai beveik vienodi. Kompoziciją sudaro aukštas stiegių stogas. Sienose pabrėžtas vertikalus langų, nišų ir kontraforsų ritmas. Kontraforsai – trijų skirtingo skerspjūvio tarpsnių. Presbiterijos kontraforsai grakštesni nei navų. Fasaduose daug profiliuotų plytų. Tiesa, jos tik trijų rūšių, bet iš jų sudarytos įvairios portalų, langų ir nišų apvadų, juostų ir karnizų kompozicijos. 1993 m. išleistas bažnyčiai skirtas pašto ženklas (dail. Eugenijus Gūzas).