Kau­no r. La­pių sen. archeologinė dvar­vie­tė, vals­ty­bės sau­go­ma pa­vel­do ver­ty­bė, yra de­ši­nia­ja­me Ne­ries kran­te, apie 250 m nuo upės ir apie 150 m nuo Kau­no–Žei­mių ke­lio, ei­nan­čio pa­kran­te, prie to ke­lio at­ša­kos La­pių mies­te­lio link, ke­lio į La­pes kai­rė­je pu­sė­je. Iš­li­kę mū­ri­nių dva­ro rū­mų griu­vė­siai.

Pa­sa­ko­ja­ma, kad se­no­vė­je dva­re gy­ve­nę trys bro­liai kal­vi­nai. Nuo rū­mų į baž­ny­čią bro­liai bu­vo nu­tie­sę ge­le­ži­nį til­tą, ku­riuo va­žiuo­da­vę į baž­ny­čią, pa­si­kin­kę meš­kas. Tas pa­sa­ko­ji­mas pa­na­šus į le­gen­dą. Ži­no­ma, kad La­pių dva­ras 1591 m. pri­klau­sė Kro­ku­vos kaš­te­lio­nui S. Bo­na­rui. 1620 m. dva­ras – jau Va­lat­ke­vi­čių nuo­sa­vy­bė. Vė­liau dva­rą val­dė Že­mai­ti­jos se­niū­nas ir Vi­tebs­ko kaš­te­lio­nas Jo­nas Al­fon­sas Lac­kis, ku­ris čia bu­vo pa­si­sta­tęs pi­lies for­mos rū­mus. Jie ga­lė­jo bū­ti su­griau­ti per 1655–1661 m. ka­rą su Ru­si­ja ir Šve­di­ja ir jau ne­be­at­sta­ty­ti. 1740 m. mi­ni­mi dva­ri­nin­kai Chel­kov­skiai. Iš jų 1781 m. dva­rą pir­ko Kau­no pa­vie­to rot­mist­ras D. Tiš­ke­vi­čius. Pa­čio­je XVIII a. pa­bai­go­je dva­rą val­dė J. Si­vic­kis, XIX a. – R. Ra­tau­tie­nė, G. Sa­ka­laus­kas. Tar­pu­ka­riu La­pių dva­rą įsi­gi­jo Kau­no bur­mist­ras, pas­ku­ti­nis tar­pu­ka­rio ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos prem­je­ras An­ta­nas Mer­kys.

Kau­no r. Už­lie­džių sen. ar­che­o­lo­gi­nė dvar­vie­tė – vals­ty­bės sau­go­ma pa­vel­do ver­ty­bė yra kai­ria­ja­me Ne­vė­žio upės kran­te, tarp ke­lio Rau­dond­va­ris (Ro­mai­niai) – Bab­tai ir Ne­vė­žio, prie­šais Bi­vy­lių kai­me­lį. Pie­ti­niu dvar­vie­tės pa­kraš­čiu te­ka upe­lis, įte­kan­tis į Ne­vė­žį. Da­bar čia sto­vi jau ne dva­ro lai­ko­tar­pio me­di­nis gy­ve­na­ma­sis na­mas, ke­li ūki­niai pa­sta­tai.

Dvar­vietę 1992 m. ty­ri­nė­jęs ar­che­o­lo­gas E. Iva­naus­kas ra­do ža­liai gla­zū­ruo­tų kok­lių frag­men­tų, mo­ne­tų. Dvar­vie­tė da­tuo­ja­ma XVII–XVIII a.

Kau­no r. Rau­dond­va­rio sen. ar­che­o­lo­gi­nė dvar­vie­tė – vals­ty­bės sau­go­ma pa­vel­do ver­ty­bė. Ji yra apie 150 m į š. r. nuo Kar­klės upe­lio ir Ne­mu­no san­ta­kos, į va­ka­rus nuo Brū­žės–Krie­ma­los ke­lio, aukš­to Ne­mu­no šlai­to pa­pė­dė­je. Dvar­vie­tė da­bar – dir­vo­nuo­jan­tis lau­kas. Pa­sta­tų pėd­sa­kų že­mės pa­vir­šiu­je jau ne­ma­ty­ti. Te­ri­to­ri­ja il­gą lai­ką bu­vo aria­ma.

Kau­no r. Vil­ki­jos sen. ar­che­o­lo­gi­nė dvar­vie­tė, vals­ty­bės sau­go­ma pa­vel­do ver­ty­bė yra Sta­nis­la­vos kai­me, prie Kau­no–Jur­bar­ko plen­to, de­ši­nė­je jo pu­sė­je, apie 6 km nuo Vil­ki­jos Jur­bar­ko link, Nau­du­pio upe­lio de­ši­nia­ja­me kran­te. Ki­to­je plen­to pu­sė­je, maž­daug už 150 m te­ka Ne­mu­nas.

Dvar­vie­tę 1995 m. su­ra­do Kul­tū­ros pa­vel­do cen­tro ar­che­o­lo­gas E. Iva­naus­kas. Vė­liau ją žval­gė ar­che­o­lo­gas A. Straz­das. Dvar­vie­tės kul­tū­ri­nia­me sluoks­ny­je vy­rau­jas XVI–XVIII a. ra­di­niai. Ma­no­ma, kad dva­ras čia eg­zis­ta­vo XVI a. ant­ro­jo­je pu­sė­je – XVII a. Vė­liau čia jau buvo kai­mas.

Ma­no­ma, kad čia ra­šyti­niuo­se šal­ti­niuo­se buvo mi­ni­mas Jo­no Stan­ke­vi­čiaus Pa­ne­mu­nės dva­ras. Mi­rus dva­ri­nin­kui Jo­nai Stan­ke­vi­čiui ir jo žmo­nai Ag­nieš­kai Jo­nai­tei, 1595 m. su­da­ry­tas dva­ro in­ven­to­rius, iš kurio ir su­ži­no­me apie jo eg­zis­ta­vi­mą.

Dvaras Stanislavoje buvo ir XIX–XX a. Dvaras priklausė Fridlentui. Jis turėjo 70 ha žemės.

Išlikę gyvenamasis namas, ūkvedžio namas ir svirnas.

Gyvenamasis namas yra perstatytas nuo pamatų, neišlaikant autentiškumo.

Ūkvedžio namas – medinis, stačiakampio formos, vieno aukšto, pamatai – akmenų mūro, rąstų sienos apkaltos lentomis, stogas dvišlaitis, dengtas šiferiu.

Svirnas – stačiakampio formos, I aukšto, pamatai akmenų mūro, rąstinės sienos, valiminis dvišlaitis stogas, dengtas šiferiu.

Kau­no r. Rau­dond­va­rio sen. ar­che­o­lo­gi­nė dvar­vie­tė, vals­ty­bės sau­go­ma pa­vel­do ver­ty­bė yra apie 1 km į va­ka­rus nuo Ši­le­lio kai­mo va­ka­ri­nio pa­kraš­čio, apie 100 m nuo Ne­mu­no kran­to, abi­pus Ši­le­lio–Kar­na­vės ke­lio. Dva­ras bu­vo įsi­kū­ręs ant Ne­mu­no slė­ny­je esan­čios ko­pos.

Dvar­vie­tę ty­ri­nė­jo E. Vol­te­ris (1932) ir A. Straz­das (1995). Ar­che­o­lo­gi­niai ra­di­niai lei­džia teig­ti, kad dvar­vie­tė­je gy­ven­ta jau ak­mens am­žiu­je. O vė­les­ni ra­di­niai – mo­ne­tų lo­bio li­ku­čiai, puo­dų, stik­lo šu­kės, čer­pių frag­men­tai, žal­va­rio dir­bi­niai dik­tuo­ja hi­po­te­zę, kad dva­ro čia bū­ta XVI a. pa­bai­go­je – XVIII a. Per ar­che­o­lo­gi­nius ty­ri­nė­ji­mus at­kas­tos dvi pa­sta­tų vie­tos. Gy­ven­to­jų tei­gi­mu, se­no­vė­je ta vie­ta va­din­ta Šen­kau­ne.

Kau­no r. Rau­dond­va­rio sen. ar­che­o­lo­gi­nė dvar­vie­tė yra vals­ty­bės sau­go­ma pa­vel­do ver­ty­bė. Kau­no–Jur­bar­ko plen­to kai­rė­je pu­sė­je, jau pra­va­žia­vus Bu­bius, apie 450 m į š. r. nuo ke­lio ir tiek pat nuo Kar­klės ir Žvirgž­dės upe­lių san­ta­kos. Te­ri­to­ri­ją ri­bo­ja Kar­klės upe­lis ir ke­liu­kas, už jo pra­si­de­da Kve­sų žvy­ro kar­je­ras. Dvar­vie­tė yra aukš­tu­mė­lė­je, Kar­klės upe­lio kran­te. Dva­ro vie­to­je da­bar sto­vi so­dy­ba.

Dvar­vie­tės te­ri­to­ri­ją 1998 m. žval­gė Kul­tū­ros pa­vel­do cen­tro ar­che­o­lo­gas A. Straz­das. Ras­ta ge­le­ži­nė spy­na, žal­va­ri­nis kry­že­lis, se­no­vi­nių mo­ne­tų, kok­lių frag­men­tų, mo­li­nių in­dų šu­kių. Dvar­vie­tė da­tuo­ja­ma XVI–XIX a.

1865 m. Kau­no gu­ber­ni­jos že­mė­la­py­je to­je vie­to­je pa­žy­mė­tas Kve­sų pa­li­var­kas. Jis pa­žy­mė­tas ir 1915 m. Vo­kie­ti­jos ge­ne­ra­li­nio šta­bo že­mė­la­py­je. Yra ži­no­ma, kad po Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro dva­re­lis pri­klau­sė Kau­no vie­nuo­liams. Iš jų dva­rą 1924 m. ar 1926 m. pir­ko My­ko­las Či­žaus­kas.