Obelynė yra Kamšos miško laukymėje ant Nemuno skardžio iš abiejų pusių supančių miškingų Varžupio ir Obelynės griovų. Sodyba (kompleksas) saugoma kaip žymaus Lietuvos zoologo, ornitologo, botaniko, mokslo organizatoriaus, gamtos apsaugos pradininko Lietuvoje profesoriaus Tado Ivanausko, mokslinių tyrimų vieta (į apsaugą įtraukta Lietuvos TSR kolegijos 1976 m. balandžio 20 d. Nutarimu nr. 1.5).
Tadas Ivanauskas iš pardavinėjamo Marvos dvaro šalia Kauno nusipirko 8 ha žemės ir įkūrė Obelynės botanikos parką. Čia sukaupta daugiau nei 300 įvairių rūšių ir formų retų medžių bei krūmų. Tado Ivanausko sodyba tarpukariu ir pokario metais garsėjo kaip mokslo ir kultūros centras. Čia lankydavosi daug to meto inteligentų: rašytojų, poetų, dailininkų, mokslininkų, iškilių visuomenės veikėjų. 1958 m. Obelynė buvo paskelbta gamtos paminklu.
1986 m. Lietuvos valstybinio gamtos apsaugos komiteto įsakymu Obelynės parkas buvo paskelbtas respublikinės reikšmės paminklu.
2010 m. vasario mėn. 30 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba (Vertinimo tarybos aktas 2010-03-30 Nr. KPD-RM-1379, www.kpd.lt) nusprendė patikslinti (Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo kultūros vertybių registre) Tado Ivanausko Obelynės sodybos, susidedančios iš namo (12158; 1), sodininko namo (30813; 2), paukštidės (30814; 3), klojimo (30815; 4), parko (30816; 5) ir sodo (30817; 6), esančio Obelynės g. 8, Akademijos mstl., Akademijos sen., Kauno r., duomenis Kultūros vertybių registre, apibrėžti teritorijos ribas apsiribojant vienu Registrų įmonėje registruotu daiktinės teisės sklypu, nacionalinio reikšmingumo lygmenį išsaugoti tiek kompleksui, tiek kompleksinėms dalims. Statusas – įrašytas į registrą (2006-10-31) kaip kompleksas. Objekto reikšmingumo lygmuo – nacionalinis. Rūšis – nekilnojamasis. Vertingųjų savybių pobūdis – kraštovaizdžio, želdynų (lemiantis reikšmingumą, unikalus), architektūrinis (lemiantis reikšmingumą, tipiškas), memorialinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus), istorinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus).
Į Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo kultūros vertybių registrą įrašyta ir Tado Ivanausko memorialinėje sodyboje esantys du kompleksiniai objektai (2007-10-04):
- Tado Ivanausko sodybos inventorius (UK 31484, susidedantis iš 77 vnt.).
- Tado Ivanausko (1882–1970) apdovanojimų, ženklų ir dokumentų rinkinys (UK 31562, 38 vnt.).
Profesoriaus Tado Ivanausko (1882–1970)  nuopelnai: įsteigė Gamtos tyrimo stotį ir Zoologijos muziejų, Kauno zoologijos sodą, Ventės Rago žiedavimo stotį bei Žuvinto rezervatą, parašė 37 knygas ir brošiūras, 2 vadovėlius, 15 mokslo veikalų, daugiau nei 600 straipsnių, surengė 12 mokslinių ekspedicijų į Norvegiją, Estiją, Braziliją, Turkmėniją, Azerbaidžaną, Kazachstaną, Tadžikiją, prie Obės ir Volgos upių, prie Adrijos jūros.

Liudo Vailionio sodybos kompleksą sudaro – namas, tvartas, svirnas. Vertingosios savybės: želdynų (lemiantis reikšmingumą, tipiškas), architektūrinis (lemiantis reikšmingumą, tipiškas), memorialinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus), istorinis (lemiantis reikšmingumą, svarbus). Teritorijos plotas – 5133 kv. m, vizualinės apsaugos zonos pozonis – 26 300 kv. m.
Šioje sodyboje 1923–1939 m. su pertraukomis gyveno ir dirbo botanikas prof. Liudas Vailionis (1886 m. Mizarų k. – 1939 m. Kaune). Baigęs Leipalingio valsčiaus pradžios mokyklą, 1899–1905 m. mokėsi Lenkijoje Lodzės gimnazijoje, nuo 1905 m. – Krokuvos Šv. Onos gimnazijoje. 1906–1911 m. studijavo Krokuvos universitetete iš pradžių filosofiją, vėliau gamtos mokslus. Ten nuo 1911 m. dirbo Augalų anatomijos ir fiziologijos laboratorijose. 1913 m. kaip prof. K. Rogoiskio asistentas dirbo augalų selekcijos srityje. Studijuodamas priklausė lietuvių studentų draugijai „Parama“. Prieš I–ąjį pasaulinį karą ir karo metu dirbo Polocko gub. Augalų tyrimo stotyje, nuo 1916 m. mokytojavo Kamenios miesto gimnazijoje Radomo gub. 1919 m. grįžęs į Lietuvą, mokytojavo Saulės mokytojų seminarijoje, dirbo prof. T. Ivanausko 1919 m. įkurtoje Gamtos tyrimo stotyje. 1920 m. buvo vienas Aukštųjų kursų Kaune organizatorių. 1921–1922 m. Aukštųjų kursų lektorius. L. Vailionis tapo botanikų mokyklos pradininku Lietuvoje. 1922 m. perorganizavus juos į Lietuvos universitetą (nuo 1930 m. VDU), buvo paskirtas pirmuoju botanikos docentu, ėmė organizuoti bei vadovauti augalų anatomijos bei fiziologijos darbui Lietuvoje. Nuo 1938 m. profesorius. Nuo 1919 m. aktyviai dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungoje. 1924–1925 m. ir 1934–1935 m. buvo jos pirmininkas. 1924–1925 m. ir 1927 m. buvo „Trimito“ žurnalo redaktorius. L. Vailionis buvo Lietuvai pažinti draugijos (įsteigtos 1927 m.) narys; vienas iš Lietuvai pagražinti draugijos (įsteigtos 1921 m.), Lietuvos gamtininkų draugijos (veikusios nuo 1931 m.) steigėjų ir jų narys, taip pat Tabako augintojų draugijos steigėjas ir valdybos narys; vienas iš Lietuvių ukrainiečių, Lietuvių–gudų draugijų steigėjų ir šių draugijų valdybos narys; Lietuvių–ukrainiečių draugijos pirmininkas. Prof. buvo Prancūzijos, Vokietijos botanikų, Amerikos fiziologijos draugijos narys. Vienas iš Kauno Botanikos sodo steigėjų. L. Vailionis vadovavo Botanikos žodyno komisijai ir 1938 m. savo lėšomis išleido jos paruoštą Lietuvišką botanikos žodyną I d. (red. J. Dagys). Tyrinėjo Lietuvos beržus. Į pasaulio mokslo istoriją įėjo tyrinėdamas dumblius, paskelbė naują jų rūšį (Phialediscus gracilic). Sodyboje esančius beržus sodino prof. L. Vailionis. Sodyba įkurta XX a. I p.
T. Ivanausko bendramintis, kaimynas. Ringauduose nusipirkęs žemės pasistatė sodybą, puoselėjo aplinką.
L. Vailionis palaidotas Tabariškių kapinėse, netoli T. Ivanausko kapo.
L. Vailionio sodyba yra Akademijos seniūnijoje, Varžupio k. Ją ženklina paminklinė lenta.
Jo dukra D. Vailionytė ir šiandien tęsia tėvo darbą – yra Lietuvai gražinti organizacijos veikėja.

Kauno r. Babtų sen., prie Kauno–Klaipėdos greitkelio, už Cinkiškių, prie pat Kėdainių rajono ribos yra rašytojo, vertėjo Kazio Aleksandro Puidos (1883–1945) namas. Baigęs mokslus Berlyno politechnikos institute, dirbo spaudoje, mokytojavo, rašė apsakymus, apysakas, dramas. Svarbiausias kūrinys – romanas „Magnus Dux“. Jame vaizduojama Vytauto Didžiojo laikų Lietuva. Šiame name rašytojas 1939–1945 m. gyveno ir čia 1945 m. sausio 24 d. mirė. K. A. Puida palaidotas Panevėžiuko k. kapinėse. Jo kapas saugomas valstybės.
Namas statytas apie 1939–1940 m.